Telefono būdelėje gulėjo ritinys. Vyras pamanė, kad kažkas paliko žuvį su bulvytėmis. Šiandien ta mergaitė jį vadina tėvu
Joe į telefono būdelę nuėjo paskambinti mamai. Į Gajaną. Niekas neatsiliepė.
Buvo apie dešimt vakaro. Jis grįžo namo, bet ramybės nerado. Apie antrą valandą nakties vėl išėjo į tą pačią būdelę, nes jaudulys neleido nusiraminti. Ir būtent ten, ant grindų, pamatė kažką suvynioto.
Pirmoji mintis buvo: šiukšlės. Antroji: kažkas paliko žuvį su bulvytėmis. Tik priėjęs arčiau jis suprato, kad tai kūdikis.
Ritinys ant telefono būdelės grindų
Naujagimė buvo vos kelių valandų. Dar su virkštele. Peršalusi. Gimė ji be medikų pagalbos. Ją paliko viešoje telefono būdelėje Londone, Forest Gate rajone.
Joe nieko nelaukė. Iškvietė policiją ir liko šalia, kol atvyko pagalba. Kūdikis buvo nuvežtas į ligoninę, kur gydytojai gydė hipotermiją. Mergaitė liko gyva.
Ligoninėje jai davė vardą April, balandžio garbei. Policija ir socialinės tarnybos bandė surasti motiną, vietos spauda paskelbė vaiko nuotraukas. Bet atsakymo nebuvo.
Vėliau mergaitė buvo perduota į globą ir galiausiai įvaikinta.
Vyras, kuris jos nepamiršo
Joe šia istorija tuo nesibaigė. Jis nuolat skambindavo socialinėms tarnyboms ir teiraudavosi, kaip mergaitei sekasi. Net ateidavo į socialines tarnybas, kad ją pamatytų. Išliko nuotrauka, kurioje jis laiko mažą April ant rankų.
Jis siuntė dovanas ir gimtadienio atvirukus. Siuntė net pinigų. Tai tęsėsi tol, kol mergaitei sukako septyneri, ir tada socialinės tarnybos paprašė, kad ryšys nutrūktų.
Joe norėjo ją įsivaikinti, bet tuo metu nebuvo vedęs. Todėl neleido.
Jam teko nusileisti. Bet pamiršti jis nesugebėjo.
Šioje vietoje verta sustoti. Daugelis žmonių padarytų viską, ką reikia padaryti: išsikviestų pagalbą, palauktų ir eitų namo. Joe padarė daugiau. Jis metų metus rašė, siuntė, teiravosi, nors niekas jo apie tai neprašė ir niekas nežadėjo, kad kada nors ją pamatys. Tai nebuvo vienkartinis geras poelgis. Tai buvo pasirinkimas, kuris tęsėsi.
Kai ji pati jį surado
April apie Joe sužinojo iš knygos apie savo gyvenimą, kurią gavo, kai sužinojo apie įvaikinimą. Šioje knygoje buvo gana mažai šviesių dalykų. Vienas iš jų buvo žmogus, kuris tą naktį liko šalia.
Jos gyvenimas įvaikinusioje šeimoje nebuvo lengvas. Namuose reikėjo daug rūpintis kitais, o mokykloje ji susidūrė su patyčiomis. Kai kurie vaikai netikėjo jos istorija, kiti kreipdavo dėmesį, kad ji išoriškai skiriasi nuo šeimos. Tada ji nusprendė: kada nors surasiu tą vyrą.
Kai sulaukė suaugusio amžiaus, ji nusprendė viešai papasakoti savo istoriją. Tikėjosi surasti du žmones: biologinę motiną ir Joe.
Joe surasti nereikėjo ilgai. Per parą jis jau buvo susisiekęs su ja.
Susitikę jie iš karto apsikabino. April sako, kad vyras jai pasirodė pažįstamas, nors matė jį pirmą kartą suaugusi. Gal todėl, kad Joe buvo vienas pirmųjų žmonių, kurie ją laikė rankose.
Nuo tos dienos jie nebeprarado ryšio. Ji vadina jį tėvu, o jo vaikus savo broliais ir seserimis. Pasak jos, jis ateina pas ją reguliariai.
Ji pati sako, kad tada, kai pasiskelbė viešai, nežinojo, ar kas nors atsilieps. Ieškojo ji žmogaus, apie kurį žinojo tik tiek, kiek buvo parašyta jos gyvenimo knygoje. Tačiau užteko vieno viešo pranešimo, kad jis atsilieptų per vieną parą. Kartais dideli dalykai prasideda nuo labai mažo žingsnio: vieno pasakojimo, kurį kažkas perskaito.
Atsakymai, kurių taip ir nebuvo
Su biologine šeima viskas klostėsi sudėtingiau. April sužinojo, kad turi aštuonis brolius ir seseris, o jos biologinė motina visus tuos metus gyveno visai netoliese, vos už kelių minučių kelio.
Vieną brolį ji sutiko dar paauglystėje, nežinodama tikros istorijos. Vėliau, padedama brolio ar sesers ir privataus detektyvo, surado ir motiną. Susitikimas buvo trumpas. Moteris žinojo, kas ji, bet nenorėjo kalbėti apie praeitį ar aiškinti, kodėl taip nutiko.
April suprato, kad motina nenori palaikyti ryšio. Atsakymų apie savo gimimo naktį ji taip ir negavo.
Dabar ji nori atsilyginti
Šiandien April pati yra mama. O Joe sveikata pablogėjo. Jam atliktos dvi kelių sąnarių operacijos, jis kenčia skausmą, bet vis tiek dirba ir išlaiko šeimą.
Todėl April surengė internetinę lėšų rinkimo kampaniją, kad padėtų jam išeiti į pensiją. Pasak šaltinio, surinkta daugiau nei 18 tūkstančių svarų.
Ji aiškina, kad taip norėjo padėkoti žmogui, kuris suteikė jai galimybę gyventi, o paskui tapo jos šeimos dalimi. Joe, pasak jos, visada padėdavo kitiems ir niekada neprašė pagalbos sau.
April kartais pagalvoja apie tą naktį. Jei Joe nebūtų antrą kartą nuėjęs į būdelę, ar kas nors kitas būtų ją radęs? Ar iš viso kas nors būtų radęs laiku? Šaltis ir hipotermija nelaukia.
– Jis išgelbėjo mano gyvenimą, – sako ji apie vyrą, kuris dėl vieno neatsiliepusio telefono skambučio pasuko likimą.
