Visų Šventųjų diena ar Vėlinės: daugelis jas painioja, nors tai visai skirtingos dienos
„Važiuosim į kapus per Vėlines“, sakome ir dažniausiai turime omenyje lapkričio 1-ąją. Kapinėse tą dieną žmonių daugiausia, eismas prie miestų kapinių stringa, o vakare jos nušvinta tūkstančiais žvakių. Tačiau lapkričio 1-oji nėra Vėlinės. Tai Visų Šventųjų diena, o Vėlinės ateina tik kitą rytą.
Painiava suprantama: dvi dienos eina viena po kitos, abi susijusios su atminimu ir abi šiandien Lietuvoje yra nedarbo dienos. Bet jų prasmė skirtinga, ir verta ją žinoti.
Lapkričio 1-oji: diena šventiesiems
Visų Šventųjų diena yra katalikų šventė, skirta visiems šventiesiems: ir tiems, kurių vardus randame kalendoriuje, ir tiems, kurių vardų niekas nežino. Bažnyčios mokyme šventieji yra tie, kurie jau pasiekė dangų, todėl ši diena iš esmės yra džiugi, o ne gedulinga.
Šventė susiformavo pirmojo tūkstantmečio viduryje Romoje, o IX amžiuje buvo išplėsta visai Vakarų Bažnyčiai ir galiausiai pritvirtinta prie lapkričio 1-osios. Lietuvoje ji ilgą laiką buvo vienintelė iš šių dviejų dienų nedarbo diena, todėl žmonės kapinėse lankydavosi būtent tada. Taip ir susiklostė, kad Visų Šventųjų diena kasdienėje kalboje virto „Vėlinėmis“.
Lapkričio 2-oji: diena visiems mirusiesiems
Vėlinės, oficialiai vadinamos Mirusiųjų atminimo diena, skirtos visiems mirusiesiems: artimiesiems, draugams, nepažįstamiems. Tikintiesiems tai maldos už mirusiųjų sielas diena, kitiems tiesiog laikas susimąstyti ir prisiminti tuos, kurių nebėra.
Bažnytinė Vėlinių tradicija Vakarų Europoje įsitvirtino maždaug prieš tūkstantį metų, kai ją pradėjo švęsti įtakingi vienuolynai, o vėliau perėmė visa Bažnyčia. Lietuvoje ji susiliejo su daug senesniais papročiais.
Nuo 2020 metų Vėlinės Lietuvoje taip pat yra nedarbo diena. Tai reiškia, kad dabar žmonės gali rinktis: aplankyti kapus lapkričio 1-ąją, 2-ąją arba abi dienas.
Iš kur kilo žodis „Vėlinės“
Pats pavadinimas yra grynai lietuviškas ir labai senas. Jis kilęs iš žodžio „vėlė“, kuriuo mūsų protėviai vadino mirusio žmogaus sielą. Senuosiuose tikėjimuose rudenį, kai baigiasi lauko darbai ir naktys ilgėja, vėlės sugrįždavo aplankyti savo namų. Joms buvo paliekama maisto, kūrenama ugnis, o šeimos susirinkdavo jų prisiminti.
Ilgės yra kitas senas šio laikotarpio pavadinimas, išlikęs etnografiniuose šaltiniuose. Krikščionybė šių papročių nesunaikino, ji juos tarsi perėmė: senoji vėlių pagerbimo tradicija susijungė su bažnytine Vėlinių švente. Todėl žvakės ant kapų, tylus susikaupimas ir šeimos susibūrimai šiandien yra ir krikščioniški, ir daug senesni.
Papročiai, kurie išliko iki šiol
Nors gyvenimas pasikeitė, daug Vėlinių papročių gyvuoja ir šiandien. Svarbiausias iš jų yra žvakė. Ugnis senuosiuose tikėjimuose buvo vėlių kelrodis ir šilumos ženklas, o krikščionybėje ji tapo vilties simboliu. Todėl kapinės šiomis dienomis nušvinta taip, kad jų šviesą matyti net iš toli.
Kitas gražus paprotys yra uždegti žvakę ant apleisto kapo, kurio niekas nebelanko. Taip pagerbiami ir tie, kurių artimųjų nebeliko arba kurie gyvena toli. Daugelis šeimų prieš šventes susirenka sutvarkyti kapų, nugrėbti lapų, pasodinti viržių ar chrizantemų. Kai kuriuose namuose Vėlinių vakarą tebeuždegama žvakė prie lango ar ant stalo, prisimenant mirusiuosius artimųjų rate.
Tai kuri diena teisinga?
Griežtai žiūrint, jei norite aplankyti mirusiuosius ir pasimelsti už juos, Vėlinės yra lapkričio 2-oji. Lapkričio 1-oji skirta šventiesiems. Tačiau papročiai stipresni už kalendorių: nieko blogo, jei kapus lankote pirmąją dieną. Svarbiausia ne data, o pats atminimas.
Jei norite kalbėti tiksliai, galite sakyti taip: „Lapkričio 1-ąją, per Visų Šventųjų dieną, važiuosime į kapines, o Vėlinių vakarą uždegsime žvakę namie.“
Kaip šias dienas vadina kaimynai
Panaši dviejų dienų tvarka gyvuoja visoje katalikiškoje Europoje, tik pavadinimai skiriasi:
- lenkiškai: Wszystkich Świętych (lapkričio 1 d.) ir Zaduszki (lapkričio 2 d.). Zaduszki kilę iš žodžio dusza, siela, taigi tai beveik tiesioginis mūsų Vėlinių atitikmuo;
- angliškai: All Saints' Day ir All Souls' Day. Iš pirmosios dienos išvakarių pavadinimo All Hallows' Eve kilo ir žodis „Helovinas“;
- latviškai: rudens laikotarpis vadinamas veļu laiks, vėlių laiku. Latvių veļi yra tas pats žodis kaip mūsų „vėlės“. O kapinių šventes latviai tradiciškai rengia vasarą;
- estiškai: lapkričio 2-oji vadinama hingedepäev, sielų diena;
- ukrainietiškai: stačiatikių tradicijoje mirusieji labiausiai minimi pavasarį, po Velykų, per vadinamuosius Provody.
Kaip matote, beveik visi kaimynai šiai dienai turi žodį, susijusį su „siela“. Tik lietuviai ir latviai išlaikė savo senąją „vėlę“.
