Vėlinės ar Ilgės: kodėl ši šventė turi du pavadinimus ir ką kiekvienas iš jų reiškia
Lapkričio pradžioje kapinės nušvinta tūkstančiais žvakių, o keliai prisipildo žmonių, važiuojančių aplankyti artimųjų kapų. Šią šventę dauguma vadina Vėlinėmis. Vis dėlto senesniuose šaltiniuose ir etnografų tekstuose dažnai sutinkamas ir kitas pavadinimas – Ilgės. Kodėl viena šventė turi du vardus ir ar jie reiškia tą patį?
Atsakymas slypi pačiuose žodžiuose. Abu pavadinimai lietuviški ir labai seni, tačiau kiekvienas pabrėžia skirtingą šventės pusę.
Vėlinės: šventė, pavadinta vėlių vardu
Pavadinimas „Vėlinės“ kilo iš žodžio „vėlė“. Senovės baltai tikėjo, kad žmogui mirus nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri niekur toli neiškeliauja. Ji lieka netoli namų, o tam tikru metų laiku sugrįžta aplankyti gyvųjų. Tamsus ir niūrus vėlyvas ruduo buvo laikomas tuo metu, kai vėlės lankosi dažniausiai.
Žodis „vėlė“ turi giminaičių ir kitose baltų kalbose. Latviai turi žodį „velis“, o mirusiųjų pagerbimo laikotarpį vadina „Veļu laiks“, t. y. „vėlių laiku“. Tai rodo, kad tikėjimas sugrįžtančiomis vėlėmis buvo bendras visoms baltų gentims.
Priesaga „-inės“ lietuvių kalboje dažnai sudaro švenčių pavadinimus. Tą patį modelį matome žodžiuose „Joninės“ ar „Sekminės“. Taigi „Vėlinės“ pažodžiui reiškia „vėlių šventę“.
Ilgės: ilgesys ar ilgėjančios naktys?
Pavadinimas „Ilgės“ yra senesnis ir paslaptingesnis. Jį savo kronikoje XVI a. užrašė metraštininkas Motiejus Strijkovskis, aprašydamas lietuvių rudens apeigas, skirtas mirusiesiems. Tuo metu žmonės, nuėmę derlių, rinkdavosi kapinėse ar namuose, nešdavo vaišių ir dalį jų palikdavo vėlėms.
Dėl žodžio kilmės yra kelios versijos, ir kalbininkai jas vertina atsargiai.
Pirmoji versija žodį „Ilgės“ sieja su veiksmažodžiu „ilgėtis“. Pagal ją, tai ilgesio šventė, kai gyvieji ilgisi išėjusiųjų. Ši versija populiariausia, nes gerai atitinka šventės nuotaiką.
Antroji versija pavadinimą sieja su ilgėjančiomis naktimis. Lapkritį dienos smarkiai trumpėja, o vakarai tampa vis ilgesni. Senovės žmonėms tai buvo aiškus ženklas, kad gamta pereina į tamsųjį metų laiką, o kartu artėja metas, kai vėlės sugrįžta.
Kuri versija teisinga, šiandien pasakyti sunku. Gali būti, kad abi reikšmės žodyje susipynė: ilgos rudens naktys ir ilgesys mirusiems artimiesiems puikiai dera tarpusavyje.
Ar tai ta pati šventė?
Ilgės ir Vėlinės dažnai vartojamos kaip sinonimai, tačiau tarp jų yra skirtumas. Ilgės yra senoji, ikikrikščioniškoji šventė, susijusi su gamtos ciklu ir derliaus pabaiga. Ji truko ne vieną dieną, o kartais net kelias.
Vėlinės susiformavo, kai krikščioniškieji papročiai susipynė su senosiomis apeigomis. Bažnyčia lapkričio 1 d. mini Visų šventųjų dieną, o lapkričio 2 d. meldžiasi už visus mirusiuosius. Būtent ši antroji diena Lietuvoje ir vadinama Vėlinėmis. Oficialus jos pavadinimas yra Mirusiųjų atminimo diena, o nuo 2020 m. ji yra ir nedarbo diena.
Įdomu tai, kad praktikoje dauguma žmonių kapus lanko jau lapkričio 1 d., per Visų šventųjų dieną, nes tada visi turi laisvą dieną ir lengviau suvažiuoja giminės. Todėl kasdienėje kalboje žodis „Vėlinės“ dažnai apima abi dienas, o kartais ir visą savaitgalį aplink jas. Kalbos požiūriu tai natūralu: šventės pavadinimas plečiasi kartu su tuo, kaip žmonės ją švenčia.
Kaip šią šventę vadina kitos tautos
Kitų tautų pavadinimai taip pat daug pasako apie tai, kaip jos supranta šią dieną.
- Lenkai ir baltarusiai turi senąją šventę, vadinamą „Dziady“. Pažodžiui tai reiškia „seneliai“ arba „protėviai“. Dėmesys čia skiriamas ne vėlėms apskritai, o savo giminės pirmtakams.
- Anglų kalboje lapkričio 2 d. vadinama „All Souls' Day“, t. y. „visų sielų diena“. Vokiečiai ją vadina „Allerseelen“, ir reikšmė ta pati.
- Meksikoje švenčiama „Día de Muertos“, t. y. „mirusiųjų diena“. Ši šventė garsėja ryškiomis spalvomis, kaukolių formos saldumynais ir linksma nuotaika.
- Helovinas kilęs iš angliško „All Hallows' Eve“, t. y. „visų šventųjų išvakarės“. Senasis žodis „hallow“ reiškė šventąjį, todėl Helovinas pažodžiui yra Visų šventųjų dienos išvakarės.
Kiti šventės žodžiai
Vėlinių laikotarpiu vartojame ir daugiau senų žodžių. Vienas gražiausių yra „Anapilis“. Jis sudarytas iš žodžių „ana“ ir „pilis“, t. y. „anoji pilis“. Taip senovės lietuviai įsivaizdavo vietą, kur iškeliauja mirusieji: kaip tvirtovę kitoje pasaulio pusėje.
Senuosiuose papročiuose minimas ir vėlių stalelis. Istoriniuose aprašymuose rašoma, kad jį kartais sukraudavo net iš samanų ant akmens. Ant jo būdavo paliekama maisto mirusiems artimiesiems, nes tikėta, kad naktį jie ateina pasivaišinti. Kai kuriuose namuose šis paprotys išliko iki šiol: per Vėlines ant stalo paliekama lėkštė arba uždegama žvakė.
Taigi kitą kartą, kai uždegsite žvakę ant artimojo kapo, prisiminkite, kad šventė turi du vardus. Vėlinės primena, kam skiriama ši diena, o Ilgės – kokį jausmą ji neša. Abu žodžiai išliko šimtmečius, nes juose telpa tai, ko neužrašysi kalendoriuje: atmintis ir ryšys su tais, kurių nebėra šalia.
