Šypsosi, bet akys nesišypso: 7 ženklai, kad kažkas jums slapta pavydi
Pavydas – viena iš nedaugelio emocijų, kurių žmonės beveik niekada neįvardija garsiai. Pyktį galima išrėkti, liūdesį – išverkti, o pavydą dažniausiai slepiame net nuo savęs. Tačiau tai, ko nepasako žodžiai, neretai išduoda kūnas. Kūno kalba turi savo žodyną, ir kai kurie jo „žodžiai“ pavydą išverčia stebėtinai tiksliai.
Prieš pradedant – svarbi išlyga. Nė vienas toliau aprašytas ženklas nėra įrodymas. Žmogus gali sukryžiuoti rankas, nes jam šalta, ir pakeisti temą, nes tiesiog pavargo. Psichologai pabrėžia, kad kūno kalbą reikia skaityti sakiniais, o ne pavieniais žodžiais: reikšmę turi tik pasikartojantys ir vienas kitą papildantys signalai.
1. Šypsena, kuri nepasiekia akių
Tikra džiaugsmo šypsena įtraukia visą veidą: pakyla skruostai, susiaurėja akys, akių kampučiuose atsiranda smulkios raukšlelės. Šių raumenų sąmoningai valdyti beveik neįmanoma, todėl suvaidintą šypseną dažnai išduoda „tuščios“ akys.
Jei pasidalijote gera žinia, o pašnekovas šypsosi tik lūpomis, tarsi pagal pareigą, tai gali reikšti, kad jūsų džiaugsmas jam sukėlė visai kitokių jausmų.
2. Vos kilstelėtas vienas lūpų kampas
Viena iš labiausiai tyrinėtų veido mikroišraiškų – vienpusis lūpų kampo pakilimas, trunkantis vos akimirką. Emocijų tyrėjai jį sieja su panieka ir pranašumo jausmu. Toks judesys dažnai pasirodo ir dingsta greičiau, nei žmogus spėja jį kontroliuoti, o po jo seka mandagi frazė.
Pavydas ir panieka dažnai eina kartu: kai kito sėkmė skaudina, lengviausia ją nuvertinti.
3. Komplimentas su „bet“
Šis ženklas – jau ne kūno, o žodžių kalba, tačiau jis toks dažnas, kad jo praleisti negalima. „Graži suknelė, bet tau gal kiek per drąsi.“ „Šaunu, kad gavai paaukštinimą, bet ten, girdėjau, didžiulis krūvis.“
Pirmoji sakinio dalis skirta mandagumui, antroji – tikrajam jausmui. Klausydamiesi tokių komplimentų atkreipkite dėmesį, kuri dalis ištariama su didesniu entuziazmu.
4. „Tau tiesiog pasisekė“
Pavydintis žmogus dažnai nesiginčija su jūsų sėkme – jis ją paaiškina. Ir paaiškina taip, kad jūsų nuopelnų neliktų: pasisekė, padėjo pažintys, „tokiu metu ir aš būčiau“.
Šis mechanizmas veikia kaip savigyna. Jei jūsų pasiekimas – atsitiktinumas, tada pavydinčiajam nereikia jaustis prastesniam. Pavienė tokia frazė nieko nereiškia, bet jei ji kartojasi po kiekvienos jūsų geros naujienos, verta susimąstyti.
5. Kūnas nusisuka anksčiau nei galva
Kai mums kas nors įdomu ir malonu, nesąmoningai pasisukame į tą žmogų visu kūnu – liemeniu, keliais, pėdomis. Kai pokalbis nemalonus, kūnas pradeda „trauktis“: pėdos nukrypsta į šoną ar durų pusę, liemuo pasisuka, atsiranda atstumas.
Įdomu tai, kad veidą kontroliuoti išmokstame gana gerai, o kojas – beveik ne. Todėl, jei pašnekovas mandagiai linkčioja, bet jo pėdos jau „išėjusios“, kai kalbate apie savo sėkmę, kūnas gali sakyti tiesą, kurios neištaria lūpos.
6. Temos perėmimas
Pasakojate apie atostogas, o po minutės jau klausotės apie jo atostogas – tik geresnes, ilgesnes ir pigesnes. Pasakojate apie naują darbą, o pašnekovas tuoj prisimena savo pasiekimus.
Tai vadinamasis pokalbio „perrėkimas“. Kartais jis tėra blogas bendravimo įprotis, tačiau kai kartojasi būtent tada, kai kalbate apie savo sėkmę, tai gali būti būdas atkurti pusiausvyrą, kurią jūsų žinia sujaukė.
7. Per didelis susidomėjimas jūsų nesėkmėmis
Vokiečiai turi garsų žodį Schadenfreude, kuris į daugelį kalbų verčiamas sunkiai. Lietuviai turi puikų atitikmenį – piktdžiuga, tai yra džiaugsmas dėl kito nesėkmės.
Tai bene iškalbingiausias pavydo ženklas. Žmogus, kuris abejingai išklauso jūsų gerų žinių, staiga atgyja, kai papasakojate apie nesėkmę: klausinėja smulkmenų, gyvai reaguoja, galbūt net vėliau apie tai pasakoja kitiems. Tikra užuojauta ir piktdžiuga iš šono gali atrodyti panašiai, tačiau skirtumą paprastai išduoda akys ir balso tonas.
Kodėl pavydas toks slaptas
Pavydas yra natūrali emocija. Jį retkarčiais jaučia kiekvienas, ir tai savaime nedaro žmogaus blogu. Bėda ta, kad pavydas visuomenėje laikomas gėdingu, todėl jį slepiame, o užslopinta emocija prasiveržia kitais keliais: mikroišraiškomis, kandžiais komentarais, nutylėjimais.
Įdomu, kad dažniausiai pavydime ne tolimiems žmonėms, o tiems, su kuriais save lyginame: kolegoms, draugams, kaimynams, giminaičiams. Kuo artimesnis žmogus, tuo skaudžiau gali atrodyti jo sėkmė.
Ką daryti pastebėjus ženklus
Pirmiausia – neskubėkite daryti išvadų. Vienas pastebėtas signalas tėra hipotezė, o ne nuosprendis. Stebėkite, ar ženklai kartojasi ir ar jie pasirodo būtent tada, kai kalbama apie jūsų pasiekimus.
Jei įtarimas pasitvirtina, dažniausiai neverta žmogaus kaltinti ar aiškintis santykių. Daug veiksmingiau – sąmoningai rinktis, kuo su juo dalytis. Gerosios žinios nebūtinai turi pasiekti visus iš karto, ypač tuos, kurie jas sutinka šypsena be akių.
Kartais padeda ir priešingas žingsnis: nuoširdžiai pagirkite pavydintį žmogų už tai, kuo jis išties gali didžiuotis. Pavydas dažnai kyla iš jausmo, kad esi mažiau vertinamas, ir pripažinimas jį gali sušvelninti labiau nei bet koks atstumas.
Ir galiausiai – verta prisiminti, kad kūno kalbą skaitome ne tik mes. Jei kada pastebėsite šiuos ženklus savyje, tai ne priežastis gėdytis, o signalas sau atsakyti į klausimą, ko iš tikrųjų norėtumėte savo gyvenime.
