Močiutės žodynas: „kurtkė“, „maikė“, „trusikai“ ir kiti drabužiai iš sovietinių etikečių
„Užsidėk kurtkę, lauke šalta!“, „Apsimauk kalgotkes!“, „Kur padėjai tapkes?“ – jei užaugote Lietuvoje, šias frazes greičiausiai girdėjote ne kartą. Močiutės, mamos ir tetos jas kartodavo taip natūraliai, kad daugelis net nesusimąstė, jog šie žodžiai nėra lietuviški.
Kodėl taip nutiko? Ir kaip tuos pačius drabužius vadinti lietuviškai? Atsiverskime močiutės spintą.
Kodėl drabužiai „kalbėjo“ rusiškai
Didžioji dalis buitinių rusizmų į lietuvių kalbą atkeliavo sovietmečiu. Drabužių pavadinimai šioje istorijoje turi ypatingą vietą, nes juos žmonės matydavo kasdien – ant prekių etikečių, parduotuvių lentynose ir kainų lentelėse.
Kalbininkai yra atkreipę dėmesį, kad sovietmečiu parduotuvių prekių etiketėse ilgai buvo rašoma „maikė“, „trusikai“. Kai žodis kasdien matomas ant prekės, jis ilgainiui ima atrodyti teisingas. Taip šie barbarizmai paplito ir pasiekė net tarmes, o įsigalėjusį barbarizmą pakeisti labai sunku.
Prie to prisidėjo ir kariuomenė, kurioje tarnavo daugelis vyrų, ir bendras sovietinės buities žodynas. Tad nenuostabu, kad vyresnės kartos žmonės iki šiol drabužius dažnai vadina būtent taip.
Viršutiniai drabužiai
- Kurtkė → striukė. Bene dažniausias šios grupės barbarizmas. Rusų куртка į rusų kalbą, manoma, atėjo iš lenkų kalbos. Lietuviškai sakome striukė, o šiltesnė žieminė gali būti vadinama ir puspalčiu.
- Pidžiakas → švarkas. Iš rusų пиджак. Vestuvių ar išleistuvių nuotraukose jis buvo privalomas.
- Koftė, koftukas → megztinis, džemperis. Iš rusų кофта. Priklausomai nuo drabužio, lietuviškai tai gali būti megztinis, džemperis ar susegamas megztukas.
- Rubaška → marškiniai. Iš rusų рубашка.
- Sviteris → megztinis. Šio žodžio kelionė ypač smagi: rusai jį pasiskolino iš anglų sweater, kuris pažodžiui reiškia „prakaituotoją“ – iš pradžių taip buvo vadinami sportininkų megztiniai, kuriuose buvo prakaituojama treniruočių metu.
- Bliuzkė → palaidinė. Iš rusų блузка. Lietuviškas žodis „palaidinė“ gražiai nusako drabužį – jis dėvimas palaidas, neįkištas.
Apatiniai drabužiai
Ši grupė daugeliui kelia daugiausia šypsenų, nes būtent jos pavadinimai ilgiausiai „gyveno“ ant etikečių.
- Maikė → apatiniai marškinėliai. Iš rusų майка. Taip vadinami marškinėliai be rankovių, dažniausiai dėvimi po marškiniais.
- Trusikai → kelnaitės, trumpikės. Iš rusų трусы, трусики. Lietuviškai moteriški apatiniai vadinami kelnaitėmis, o vyriški – trumpikėmis.
- Lifčikas → liemenėlė. Iš rusų лифчик. Lietuviškas žodis kilęs iš „liemens“ ir tiksliai nurodo, kur šis drabužis dėvimas.
- Kalgotkės → pėdkelnės. Iš rusų колготки. Lietuviškas žodis „pėdkelnės“ itin tikslus: tai kelnės su pėdomis.
Žiemos drabužiai
Lietuviškos žiemos šaltos, todėl ir šios grupės žodžiai buvo kartojami dažnai.
- Šarfikas → šalikas. Iš rusų шарф.
- Varežkės → kumštinės pirštinės. Iš rusų варежки. Lietuviškai jos dar vadinamos kumštinėmis, nes pirštai jose laikomi kartu, kaip kumštyje.
- Valinkai → veltiniai. Iš rusų валенки. Lietuviškas pavadinimas nurodo, kaip šie batai gaminami – iš veltos vilnos.
- Šuba → kailiniai. Iš rusų шуба. Tai senas skolinys, kurio šaknys, manoma, siekia net arabų kalbą.
- Šliapė → skrybėlė. Iš rusų шляпа.
- Kepka → kepurė su snapeliu. Iš rusų кепка.
Namų drabužiai
- Tapkės → šlepetės. Iš rusų тапки. Vienas atspariausių barbarizmų, kurį iki šiol vartoja ir jaunesni žmonės.
- Trenikai → sportinės kelnės, treniruočių kostiumas. Iš rusų треники. Šis žodis ypač asocijuojasi su 90-aisiais, kai treniruočių kostiumas buvo dėvimas ne tik sportui.
Dar senesni svečiai: polonizmai
Ne visi barbarizmai močiutės spintoje atkeliavo sovietmečiu. Kai kurie daug senesni ir į lietuvių kalbą pateko per lenkų kalbą dar prieš kelis šimtmečius:
- Kalnierius → apykaklė.
- Guzikas → saga.
- Pančekos → kojinės.
- Ploščius → lietpaltis. Senas žodis, kuriuo vadintas apsiaustas nuo lietaus ar šalčio. Lietuviškas „lietpaltis“ vienu žodžiu pasako viską: tai paltas nuo lietaus.
Šie žodžiai dažniau girdimi kaime, tarmėse, ypač tarp vyriausios kartos.
Ar reikia taisyti močiutę?
Atsakymas paprastas – ne. Šie žodžiai yra kalbos istorijos dalis. Jie primena laikus, kai daiktų pavadinimai buvo rašomi ant etikečių kita kalba, o žmonės tiesiog vartojo tai, ką matė ir girdėjo.
Daugelyje šeimų šie žodžiai tapo net savotišku juokų ir prisiminimų šaltiniu. Užtenka pasakyti „apsivilk sviterį“, ir visi prisimena vaikystės žiemas, vilnonius megztinius, kurie badėsi, ir močiutės rūpestį, kad niekas nesušaltų. Kalba čia veikia kaip laiko mašina.
Kita vertus, verta žinoti lietuviškus atitikmenis ir vartoti juos patiems, ypač rašant, kalbant viešai ar mokant vaikus. Tada močiutės „kurtkė“ ir anūko „striukė“ galės gražiai sugyventi vienoje šeimoje, o kalba nepraras nei savo istorijos, nei grynumo.
Mini testas
Ar žinote, kaip lietuviškai vadinami šie drabužiai? Atsakymus rasite aukščiau.
- Varežkės
- Pidžiakas
- Kalgotkės
- Valinkai
- Bliuzkė
Jei atsakėte į visus penkis be dvejonių, jūsų lietuvių kalba puikiai atlaikė močiutės spintos išbandymą.
O jei kuris nors žodis privertė susimąstyti, nieko tokio. Pasidalykite šiuo testu su tėvais ar seneliais ir paklauskite, kurie iš šių žodžių buvo dažniausi jų namuose. Neretai tokie pokalbiai atskleidžia ne tik kalbos istoriją, bet ir šeimos prisiminimus.
