Kodėl pinigai vadinami „babkėmis“? Populiariausia versija veda prie carienės portreto, bet ji turi rimtą konkurentę
„Paskolink kelias babkes iki algos“, „už tokias babkes nedirbsiu“ – šias frazes Lietuvoje girdėjo beveik kiekvienas. Žodis „babkės“ toks įprastas, kad retas susimąsto, kodėl pinigai staiga tapo „bobutėmis“. Juk rusiškai бабка reiškia senutę, močiutę. Kilmės versijų yra kelios, ir ne visos tokios gražios, kaip pasakojama internete.
Iš kur atkeliavo žodis
Pirmiausia – faktas, dėl kurio niekas nesiginčija: „babkės“ yra barbarizmas, atėjęs iš rusų šnekamosios kalbos (бабки). Rusijoje šis žodis plačiai paplito XX amžiuje, iš pradžių gatvės ir kortuotojų kalboje. Sovietmečio pabaigoje ir ypač dešimtajame dešimtmetyje jis tapo vienu populiariausių pinigų pavadinimų. Iš ten jis atkeliavo ir į lietuvių kalbą, kurioje gyvuoja iki šiol.
O štai kodėl pinigai tapo „bobutėmis“, jau yra ginčo klausimas.
Versija nr. 1: carienė ant šimtinės
Šią versiją internete rasite dažniausiai. 1866 metais Rusijos imperijoje išleistas 100 rublių banknotas, ant kurio buvo pavaizduota imperatorienė Jekaterina II. Vėlesniuose šimtinės leidimuose jos portretas išliko iki pat XX amžiaus pradžios.
Šimtas rublių tuomet buvo didžiulė suma, tad toks banknotas buvo turtingo žmogaus ženklas. Pasak versijos, liaudis šimtinę su pagyvenusios moters atvaizdu ėmė vadinti „bobute“, o vėliau „babkėmis“ tapo pinigai apskritai.
Skamba įtikinamai, bet yra viena problema. Žinoma, kad tuos banknotus žmonės vadino visai kitu žodžiu – катеринка, t. y. „jekaterinka“, pagal carienės vardą. Šis pavadinimas užfiksuotas to meto literatūroje. Tuo metu „babkės“ kaip pinigų pavadinimas plačiai išplito tik praėjus dešimtmečiams po to, kai carinių rublių nebeliko. Todėl dalis kalbos tyrinėtojų šią versiją laiko gražia legenda, kuri buvo „pritaikyta“ jau egzistuojančiam žodžiui.
Versija nr. 2: žaidimas kauliukais
Antroji versija mažiau žinoma, bet daugelio nuomone labiau pagrįsta. Rusijos kaimuose šimtmečius buvo žaidžiamas žaidimas, vadinamas бабки. Jam naudoti gyvulių (dažniausiai avių ar karvių) kojų sąnarių kauliukai. Jie būdavo išrikiuojami eile, o žaidėjai mesdavo į juos kitą, sunkesnį kauliuką ir stengdavosi išmušti kuo daugiau.
Svarbiausia, kad žaidžiama būdavo iš pačių kauliukų: laimėtojas pasiimdavo išmuštuosius. Vaikams ir paaugliams jie buvo tikra vertybė, juos keisdavo, kaupdavo ir pralošdavo. Kitaip tariant, kauliukai atliko pinigų funkciją. Pagal šią versiją, žodis iš žaidimo perėjo į kortuotojų ir azartinių lošėjų kalbą, o iš jos – į gatvės slengą, kur ėmė reikšti tikrus pinigus.
Versija nr. 3: tiesiog „senutės“
Yra ir paprastesnis aiškinimas. Žargone daiktai dažnai gauna žmonių ar gyvūnų vardus, nes taip skamba familiariau ir paslaptingiau. Rusų slenge pinigai vadinami ir „kopūstais“ (капуста), ir „žaliaisiais“ (зелёные), tad „babkės“ galėjo atsirasti visai be jokio portreto ar žaidimo, kaip žaismingas pavadinimas, kuris tiesiog prigijo.
Kuri versija teisinga?
Vienareikšmio atsakymo nėra. Carienės versija populiariausia, nes ją lengva papasakoti ir įsiminti, tačiau ją silpnina laiko tarpas tarp banknoto ir žodžio paplitimo. Žaidimo kauliukais versija geriau paaiškina, kaip daiktas, kurį buvo galima laimėti ir pralošti, tapo pinigų sinonimu. Todėl ją dažniau mini atsargesni šaltiniai. Visiškai tikėtina, kad abi istorijos susipynė: žodis atėjo iš žaidimo, o legenda apie carienę atsirado vėliau ir tik sustiprino jo populiarumą.
Babkės, bablo, kėšas: pinigų žodynas
„Babkės“ – ne vienintelis pinigų pavadinimas, kurį lietuviai pasiskolino iš kitų kalbų. Iš to paties rusiško žodžio kilo ir „bablo“, kuris išpopuliarėjo apie 2000-uosius. Dešimtajame dešimtmetyje doleriai buvo vadinami „žaliaisiais“, tai vertinys iš rusų kalbos. Jaunimas šiandien vis dažniau sako „kėšas“ – iš anglų cash, reiškiančio grynuosius pinigus.
Bendrinėje kalboje visus šiuos žodžius geriausia keisti paprastais lietuviškais: pinigai, grynieji, santaupos. O jei draugas vėl paprašys „paskolinti babkių“, galėsite jam papasakoti, kad galbūt prašo ne carienės portreto, o saujelės avies kauliukų.
