Kirpėjas, kuris darydavo perukus: ką iš tikrųjų reiškia žodis „parikmacheris“
„Einu pas parikmacherį“ – šią frazę daugelis girdėjome iš tėvų ar senelių, o kai kas ją pasako ir šiandien. Žodis skamba įprastai ir net kiek oficialiai, tarsi profesijos pavadinimas. Tačiau jei jį išverstume pažodžiui, paaiškėtų, kad kirpykloje lankomės pas visai kito amato meistrą.
Parikmacheris pažodžiui yra ne kirpėjas, o perukų gamintojas.
Žodis iš dviejų vokiškų dalių
Rusų kalbos žodynuose nurodoma, kad žodis парикмахер kilęs iš vokiečių Perückenmacher. Jį sudaro dvi dalys:
- Perücke – perukas;
- Macher – darytojas, gamintojas.
Taigi Perückenmacher – tai meistras, kuris gamina perukus. Ne kerpa, ne dažo, ne šukuoja, o būtent gamina dirbtinius plaukus.
Į lietuvių kalbą šis žodis atkeliavo per rusų kalbą, o rusai jį perėmė iš vokiečių. Tokia kelionė per kelias kalbas būdinga daugeliui barbarizmų: kol žodis pasiekia mus, jo pirminė reikšmė jau būna pasimiršusi.
Kaip perukų meistras tapo kirpėju
Norint suprasti, kodėl kirpėjas buvo pavadintas perukų gamintoju, reikia nusikelti į XVIII amžių. Tuometėje Europoje perukas buvo ne kostiumo priedas, o būtinybė. Didikai, valdininkai ir karininkai nešiojo sudėtingus, garbanotus, pudruotus perukus. Natūralūs plaukai aukštuomenėje atrodė beveik nepadoriai.
Rusijoje perukų madą įvedė caras Petras I, garsėjęs noru „europeizuoti“ savo šalį. Perukai tapo privaloma dvariškių ir kariškių išvaizdos dalimi. Kad šalis nepriklausytų nuo užsienio prekeivių, caras netgi liepė steigti perukų meistrų dirbtuves.
Perukų meistrai neapsiribojo vien gamyba. Jie prižiūrėjo perukus, juos šukavo, garbanojo, pudravo, o kartu prižiūrėjo ir klientų natūralius plaukus. Laikui bėgant perukų mada praėjo, tačiau meistrai liko. Jie toliau kirpo, šukavo ir garbanojo – tik jau ne dirbtinius, o tikrus plaukus. O pavadinimas, kaip dažnai nutinka kalboje, išliko ilgiau nei pats reiškinys.
Paradoksas: vokiečiai šio žodžio nebevartoja
Įdomiausia, kad pačioje Vokietijoje žodis Perückenmacher kirpėjui šiandien nebetinka. Jis laikomas pasenusiu ir reiškia tik tai, ką reiškė iš pradžių, – perukų gamintoją.
Vokiškai kirpėjas vadinamas Friseur. Šis žodis savo ruožtu kilęs iš prancūzų kalbos ir susijęs su veiksmažodžiu friser – garbanoti. Taigi vokiečiai kirpėją vadina „garbanotoju“, o rusakalbiai ir dalis lietuvių – „perukų darytoju“. Abu pavadinimai liudija tą pačią epochą, kai plaukų grožis prasidėdavo nuo garbanų ir perukų.
Anglai pasirinko dar kitą kelią. Vyrų kirpėjas angliškai vadinamas barber, o šis žodis kilęs iš lotyniško barba – barzda. Taigi anglų „barzdininkas“ ir mūsų „barzdaskutys“ remiasi ta pačia idėja: svarbiausias meistro darbas kadaise buvo ne šukuosena, o barzda. Viena profesija, bet kiekviena kalba ją pavadino pagal tai, kas tuo metu atrodė svarbiausia.
Kodėl „perukas“ taisyklingas, o „parikmacheris“ – ne
Čia slypi įdomus kalbos paradoksas. Žodis „perukas“ lietuvių kalboje yra visiškai taisyklingas, nors kilęs iš tos pačios šaknies kaip ir „parikmacheris“. Kodėl vienas skolinys priimtas, o kitas ne?
Atsakymas paprastas. „Perukas“ – tarptautinis žodis, kuriam lietuvių kalba neturi trumpo ir tikslaus atitikmens. „Dirbtiniai plaukai“ skamba griozdiškai, todėl skolinys įsitvirtino ir buvo įteisintas. O „parikmacheriui“ lietuviškas atitikmuo yra – „kirpėjas“. Kai kalba turi savą, aiškų ir visiems suprantamą žodį, svetimas tampa nereikalingas ir laikomas barbarizmu.
Tai viena pagrindinių taisyklių, kurią kalbininkai taiko vertindami skolinius: barbarizmas yra ne bet koks svetimas žodis, o toks, kuris turi tinkamą lietuvišką pakaitą.
Kiti kirpyklos barbarizmai
„Parikmacheris“ kirpykloje ne vienintelis svečias iš kitų kalbų. Štai dar keli žodžiai, kuriuos vis dar galima išgirsti:
- „Parikmacherskė“ – kirpykla. Lietuviškas žodis puikiai atspindi pagrindinę veiklą: čia kerpama.
- „Čiolka“ – kirpčiai. Kilęs iš rusų чёлка.
- „Fenas“ – plaukų džiovintuvas. Šio žodžio istorija bene smagiausia: vokiškai Föhn – tai šiltas, sausas kalnų vėjas. Plaukų džiovintuvas gavo jo vardą, nes pučia būtent tokį orą.
Visi šie žodžiai turi aiškius ir tikslius lietuviškus atitikmenis, kurie, beje, dažnai ir patys yra labai vaizdingi.
Lietuviški žodžiai su savo istorija
Lietuvių kalba šiai profesijai pasiūlė savų pavadinimų, kurie nė kiek nenusileidžia svetimiems:
- Kirpėjas, kirpėja – žmogus, kuris kerpa. Paprasta, aišku ir tiksliai apibūdina darbą.
- Kirpykla – vieta, kur kerpama.
- Barzdaskutys – senasis lietuviškas žodis, reiškęs barzdas skutantį meistrą. Senovėje barzdaskučiai neretai užsiimdavo ir paprasčiausiu gydymu: traukdavo dantis ar leisdavo kraują.
Barzdaskučio istorija turi atitikmenį ir kitose kalbose. Rusų kalboje kirpėjas senovėje vadintas цирюльник. Šis žodis į rusų kalbą atėjo per lenkų kalbą, o jo šaknys siekia lotynų kalbos žodį, reiškiantį chirurgą. Ilgą laiką kirpėjai ir gydytojai iš tikrųjų dirbo greta, o kartais tai buvo tas pats žmogus su tuo pačiu skustuvu.
Ar „parikmacheris“ – klaida?
Bendrinėje lietuvių kalboje žodis „parikmacheris“ laikomas barbarizmu, todėl oficialiuose tekstuose, iškabose ar skelbimuose jį verta keisti žodžiu „kirpėjas“. Šnekamojoje kalboje jis vis dar gyvas, ypač vyresnės kartos žmonių lūpose.
Tačiau žinant jo istoriją, kiekvienas apsilankymas kirpykloje įgauna netikėto žavesio. Kitą kartą, kai kas nors pasakys „einu pas parikmacherį“, galėsite šypsodamiesi patikslinti: perukų jums tikrai nepagamins, bet plaukus nukirps puikiai.
