Kėdainiečiai supras iš karto: žodis „naniet“ ir ką jis reiškia
Užtenka vieno žodžio, kad žmogų atpažintum iš tolo. Vienas sako „šakės“, kitas „biški“, trečias taip ištęsia balsius, kad iškart aišku, iš kur jis kilęs. Kėdainiečiai turi savo slaptažodį, kurį supranta tik saviškiai. Tas žodis – „naniet“.
Jei jį girdite pirmą kartą, nesijaudinkite. Daugelis lietuvių, išgirdę „naniet“, pakelia antakius ir pasitikslina, ar tai ne kokia rusiška ar latviška frazė. Tuo tarpu Kėdainiuose ir jų apylinkėse šis žodis skamba taip natūraliai, kad vietiniai net nepagalvoja, jog kažkas gali jo nesuprasti.
Ką reiškia „naniet“
Atsakymas paprastesnis, nei atrodo: „naniet“ reiškia „labai“.
Tai sustiprinimo žodis, kuris daro tą patį darbą kaip bendrinės kalbos „labai“, „baisiai“ ar šnekamosios kalbos „žiauriai“. Jis dedamas prieš žodį, kurio prasmę norima sustiprinti, todėl sakinys iškart įgauna daugiau emocijos. Paprastai tariant, ten, kur kitas lietuvis pasakytų „labai šalta“ ar „labai skanu“, kėdainietis gali pasakyti „naniet šalta“ ar „naniet skanu“.
Būtent dėl to žodis toks smagus. Jis trumpas, skambus ir turi tą charakterį, kurio bendrinis „labai“ seniai nebeturi. „Labai“ girdime šimtą kartų per dieną, ir jis nusidėvėjo kaip senas paltas. „Naniet“ skamba kaip šūksnis, kuriame tilpo ir nuostaba, ir šypsena.
Iš kur jis atsirado
Čia prasideda sudėtingesnė dalis. Žodžio „naniet“ kilmė nėra plačiai aprašyta, o didžiuosiuose žodynuose jo rasti sunku. Taip nutinka daugeliui vietinių žodelių: jie gyvena žmonių kalboje, perduodami iš kartos į kartą, bet niekas jų specialiai neužrašo.
Tokie žodžiai kalbotyroje vadinami tarmybėmis. Tai tarmei būdingi žodžiai ar formos, kurios atsiduria kasdienėje šnekoje, nors bendrinės kalbos normoms ir neatitinka. Kai kurie jų taip ir lieka vietiniai, o kiti laikui bėgant įsilieja į bendrinę kalbą ir tarmybėmis nebelaikomi. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateikiami pavyzdžiai, kad iš žemaičių šnektų į bendrinę kalbą atėjo tokie žodžiai kaip „audra“, „balandis“ ir „vyzdys“, o iš vakarų aukštaičių – „alga“, „klasta“ ir „lobis“. Šiandien niekas nepagalvotų, kad jie kadaise buvo tarminiai.
Ar „naniet“ kada nors pasieks tokią šlovę? Sunku pasakyti. Tačiau kol kėdainiečiai jį vartoja, žodis gyvas.
Kodėl tokie žodžiai svarbūs
Kėdainiai yra Vidurio Lietuvoje, kur susitinka skirtingos šnektos, o žmonės per amžius maišėsi, kraustėsi ir perėmė vieni iš kitų žodžius. Todėl ne visada įmanoma tiksliai nustatyti, kur baigiasi viena kalbos riba ir prasideda kita. Kai kurie žodžiai tampa savotiška vietos „etikete“ – juos išgirdęs žinai, kad pašnekovas iš tų kraštų.
Tokie žodžiai atlieka daugiau darbų, nei atrodo. Jie sukuria bendrumo jausmą: du kėdainiečiai, susitikę Vilniuje ar Londone, išgirdę „naniet“ iškart supranta, kad yra savi. Tai kaip slaptas rankos paspaudimas, tik ištartas balsu.
Psichologiškai tai irgi suprantama. Kalba, kurią girdėjome vaikystėje, siejasi su namais, šeima ir saugumu. Todėl net po daugelio metų, gyvenant kitame mieste ar kitoje šalyje, vienas pažįstamas žodis gali sugrąžinti visą vaikystės kiemą, močiutės virtuvę ar mokyklos koridorių.
Be to, tarmės dažnai išreiškia emociją tiksliau nei bendrinė kalba. Bendrinė kalba siekia būti vienoda ir suprantama visiems, o tarmė gali sau leisti būti spalvinga. Todėl daugelis žmonių, net ir puikiai kalbantys taisyklingai, namuose ar tarp draugų sugrįžta prie savo krašto žodžių.
Lietuva turi daugybę savų „labai“
„Naniet“ toli gražu ne vienintelis būdas sustiprinti sakinį. Lietuvių kalba šiuo požiūriu ypač turtinga. Šnekamojoje kalboje girdime „baisiai“, „siaubingai“, „velniškai“, „žiauriai“, „nerealiai“, o jaunimas kasmet sugalvoja naujų.
Įdomu tai, kad daug tokių žodžių iš pradžių reiškė visai ką kita. „Baisiai“ kilo iš baimės, „siaubingai“ – iš siaubo, „velniškai“ – iš velnio. Laikui bėgant jie prarado pirminę reikšmę ir tapo paprasčiausiais sustiprinimais. Todėl šiandien niekam nekyla klausimų, kai kas nors sako „baisiai gražu“, nors logiškai grožis ir baimė niekaip nesusiję.
Tikėtina, kad panašų kelią yra nuėjęs ir „naniet“. Tačiau, kol neatsiras rimtesnių tyrimų, tai lieka spėlionėmis.
Tarmės grįžta į madą
Dar prieš keliolika metų tarminė šneka daugeliui atrodė kaimiška ir pasenusi. Šiandien situacija keičiasi. Tarmiškai dainuojama, kuriami socialinių tinklų įrašai, net garsios knygos verčiamos į tarmes. Pavyzdžiui, „Mažasis princas“, iš pradžių išleistas žemaitiškai, vėliau sulaukė ir aukštaičių bei dzūkų tarmėmis parengtų vertimų. Vertėjai prisipažino, kad tai buvo nemenkas iššūkis: teko ieškoti autentiškų žodžių ir sugalvoti, kaip užrašyti tarimą.
Tokiame fone vietiniai žodeliai, tokie kaip „naniet“, tampa ne gėdos, o pasididžiavimo reikalu. Tai kalbos lobis, kurio neišmoksi jokiame kurse, nes jį gali paveldėti tik iš savo krašto žmonių.
Ar esate tikras kėdainietis?
Štai paprastas testas. Jei perskaitę šį sakinį nenustebote – esate savas:
„Šiandien naniet šalta, tai apsirenk šilčiau.“
O jei pirmą kartą girdite šį žodį – dabar žinote daugiau nei dauguma Lietuvos gyventojų. Kitą kartą, išgirdę „naniet“ parduotuvėje ar autobuse, galėsite droviai nusišypsoti ir pagalvoti: „Aha, kėdainietis.“
Ir jei jūsų krašte yra savas „labai“, kurio niekas kitas nesupranta, pasidalykite juo. Tokie žodžiai gyvi tol, kol juos kas nors taria.
