Jei suprantate bent 5 iš šių 10 žodžių – vaikystės vasaras leidote pas močiutę kaime
Yra žodžių, kurie išnyksta ne todėl, kad juos kas nors uždraudė ar pakeitė madingesniais. Jie tiesiog išeina kartu su daiktais. Kai iš kaimo trobų dingo duonkepės krosnys, linų verpimas ir kūlimas rankomis, kartu dingo ir juos lydėję žodžiai. Šiandien juos dar galima išgirsti iš močiučių, tarmių įrašuose ar senose knygose, bet jaunesnė karta dažnai net nenutuokia, apie ką kalbama.
Kalbininkai pastebi, kad šis procesas šiandien vyksta greičiau nei bet kada. Anksčiau žodis galėjo gyvuoti šimtmečius, nes daiktas, kurį jis žymėjo, buvo naudojamas kasdien. Dabar pakanka vienos kartos: jei vaikas niekada nematė, kaip kepama duona krosnyje, jam nėra kur išgirsti ir žodžių, kurie su tuo susiję. Todėl kiekvienas močiutės pasakojimas yra ne tik prisiminimas, bet ir mažas kalbos archyvas.
Štai dešimt tokių žodžių. Prieš skaitydami paaiškinimą, pabandykite atspėti patys ir suskaičiuokite, kiek jų žinojote.
1. Ližė
Ilgakotė medinė mentė, kuria į įkaitintą krosnį pašaudavo duonos kepalus, o iškepusius ištraukdavo. Be ližės duonos kepimas kaime buvo neįsivaizduojamas, todėl ji stovėdavo prie kiekvienos krosnies.
2. Asla
Plūktinės, iš molio ar žemės suplūktos grindys senoje troboje. Lentų grindys kaime ilgai buvo prabanga, tad daugybė šeimų gyveno ant aslos. Ją kasdien šluodavo, o prieš šventes kartais pabarstydavo smėliu.
3. Kuodelis
Linų ar vilnų pluošto gniūžtė, kurią pritvirtindavo prie prieverpstės ir iš kurios verpdavo siūlą. Ilgais žiemos vakarais moterys ir merginos susėsdavo su kuodeliais, o kartu su verpimu skambėdavo ir dainos.
4. Pakulos
Šiurkščios pluošto atliekos, likusios šukuojant linus ar kanapes. Iš jų vydavo virves, jomis kamšydavo sienų plyšius, audė šiurkštesnius audinius. Palyginimas „žili kaip pakulos“ atsirado būtent iš čia: šviesus, susivėlęs pluoštas labai primena žilus plaukus.
5. Spragilas
Kūlimo įrankis: ilgas kotas ir prie jo odiniu dirželiu pritvirtinta trumpesnė lazda. Juo daužydavo javų pėdus, kad išbyrėtų grūdai. Spragilų taktas klojimuose skambėdavo visą rudenį, o geri kūlėjai mušdavo taip darniai, kad skambėjo kaip muzika.
6. Svirtis
Ilgas kartis ant stulpo prie šulinio. Prie vieno jos galo kabo kibiras, o kitas, apsunkintas, padeda pilną kibirą ištraukti beveik be pastangų. Svirtinis šulinys yra vienas atpažįstamiausių senojo Lietuvos kaimo vaizdų, ir ne viename kieme jis stovi iki šiol.
7. Jauja
Pastatas, kuriame džiovindavo ir kuldavo javus. Jaujoje buvo krosnis, o ant ardų sukrauti pėdai džiūdavo karštyje. Darbas buvo pavojingas: jaujos neretai užsiliepsnodavo, todėl jas statydavo atokiau nuo gyvenamojo namo.
8. Kraitis
Turtas, kurį nuotaka atsinešdavo tekėdama: audiniai, patalynė, rankšluosčiai, drabužiai, kartais gyvulys ar pinigai. Kraitį merginos ruošdavo metų metus ir laikydavo skrynioje. Pagal jį buvo sprendžiama ir apie būsimos marčios darbštumą, tad kraičio skrynią apžiūrėdavo labai atidžiai.
9. Užpečkis
Vieta už krosnies arba tarp krosnies ir sienos, šilčiausias trobos kampas. Žiemą ten mėgdavo įsitaisyti seneliai, vaikai ir, žinoma, katinai. Įdomu, kad žodis sudarytas iš skolinio „pečius“, nors bendrinėje kalboje sakome „krosnis“. Pats „pečius“ laikomas netaisyklingu, o užpečkis gyvuoja kaip tarmiškas žodis.
10. Kultuvė
Plokščias medinis mušiklis, kuriuo prie upės ar ežero daužydavo skalbinius, kad išeitų nešvarumai. Skalbimo mašinos į kaimus atkeliavo gerokai vėliau nei į miestus, tad kultuvės pokšėjimas prie vandens ilgai buvo įprastas kaimo garsas.
Kiek surinkote?
0–2. Greičiausiai augote mieste, o kaimą matėte tik pro automobilio langą. Nieko tokio: dabar žinote daugiau nei vakar.
3–4. Kai ką girdėjote, gal iš senelių pasakojimų ar mokyklinių kūrinių. Pakanka vieno ilgesnio pokalbio su močiute, ir žodynas atsigautų.
5–7. Vasaros kaime jums ne svetimos. Ko gero, esate ir šulinio vandens svirtimi traukę, ir užpečkyje šilęsi.
8–10. Jūs – gyvas tarmių žodynas. Tokių žmonių kasmet lieka vis mažiau, tad savo žodžius verta perduoti vaikams.
O kaip tuos pačius daiktus vadina latviai?
Latvių kalba yra vienintelė gyva lietuvių kalbos sesuo, todėl nenuostabu, kad dalis kaimo daiktų ten skamba labai panašiai. Klėtis latviškai yra klēts, beveik tas pats žodis. Kraitis turi savo pavadinimą pūrs, kuriuo vadinama ir pati kraičio skrynia. O jauja latviams yra rija, ir šis pastatas jų kaimo kultūroje buvo toks pat svarbus kaip mūsiškiame.
Su estais panašumų neieškokite: jų kalba visai kitos kilmės, todėl net ir kasdieniai daiktai ten vadinami visiškai kitaip nei pas mus ar latvius.
Norite pasitikrinti, kaip senąjį žodį pasakytų kitomis kalbomis? Išbandykite vertejas.lt vertėją. Tik nenustebkite, jei ližei ar spragilui tikslaus atitikmens anglų kalboje nerasite: kai kurių daiktų kitos tautos tiesiog neturėjo.
O kokių žodžių prisimenate iš savo močiutės? Parašykite komentaruose. Galbūt būtent jūsų žodis taps kito testo klausimu.
