Ar suprastumėte žemaitį? 15 žodžių, kurie kitų regionų gyventojus suglumina
Svečias iš Kauno ar Vilniaus Žemaitijoje kartais pasijunta lyg užsienyje. Šeimininkė prie stalo ragina „ėsk“, kaimynas dėkoja „diekou“, o močiutė prašo paduoti „sierčėkus“. Žodžiai skamba pažįstamai, bet prasmė pabėga. Žemaičiai juokauja, kad juos supranta tik kiti žemaičiai, ir šiame juoke yra nemažai tiesos.
Žemaičių tarmė nuo bendrinės lietuvių kalbos skiriasi labiau nei bet kuri kita. Kai kurie kalbininkai ir patys žemaičiai net linkę ją vadinti atskira kalba, nors oficialiai ji laikoma lietuvių kalbos tarme. Skiriasi ne tik tarimas, bet ir žodynas: daug žodžių kitur visai nevartojami arba reiškia ką kita.
Trys žemaičiai, trys duonos
Žemaičiai ir tarpusavyje kalba nevienodai. Jų tarmė skirstoma į tris patarmes, ir pavadinimus jos gavo pagal tai, kaip tariamas žodis „duona“. Šiaurės žemaičiai sako „douna“, todėl vadinami dounininkais. Pietų žemaičiai taria „dūna“ ir vadinami dūnininkais, o vakarų žemaičiai, sakantys „dona“, vadinami donininkais.
Dėl to ir toliau pateikiamų žodžių rašyba gali šiek tiek skirtis priklausomai nuo kaimo ar apylinkės. Tas pats žodis Telšiuose ir Raseiniuose gali skambėti kitaip.
15 žemaitiškų žodžių, kurie suglumina
1. Ėstė (iestė) – valgyti. Bendrinėje kalboje „ėsti“ sakoma apie gyvulius, todėl kvietimas „ėsk“ svečią iš kito regiono gali įžeisti. Žemaičiui tai tiesiog „valgyk“, be jokio menkinimo. Vaikas, kuris „praša iestė“, tiesiog prašo valgyti.
2. Diekou – ačiū. Turbūt garsiausias žemaitiškas žodis. „Dėdlē diekou“ reiškia „labai ačiū“. Iš pirmo karto jis primena „dėkoju“, ir tai nėra atsitiktinumas: šaknis ta pati.
3. Dėdlē – labai. Šis žodis stiprina bet kurį kitą. „Dėdlē daug“ – labai daug, „dėdlē gražē“ – labai gražiai. Nežinančiam jis skamba kaip vardas ar pravardė.
4. Darboutėis – dirbti. Žemaitis neina „dirbti“, jis eina „darboutėis“. Frazę „jau rēk eitė darboutėis“ galima išversti kaip „jau reikia eiti dirbti“. Žodis giminingas bendriniam „darbas“, bet veiksmažodžio forma pašaliečiui nepažįstama.
5. Pylė – antis. Kitų regionų žmonės šį žodį dažniausiai sieja su veiksmažodžiu „pilti“. Žemaitijoje tai paukštis, plaukiojantis tvenkinyje.
6. Blezdinga – kregždė. Paukščių pavadinimai apskritai yra viena didžiausių žemaitiškų paslapčių. Kregždė čia vadinama blezdinga arba blezdinka, balandis – burkuoliu, o vieversys – cyruliu.
7. Sierčėkā – degtukai. Šis žodis greičiausiai atkeliavo per slavų kalbas ir siejamas su siera, kuri dengia degtuko galvutę. Bendrinėje kalboje jo nebeliko, o Žemaitijoje jis gyvas iki šiol.
8. Skadā – laiptai. Prašymas „lipk skadās“ reiškia „lipk laiptais“. Aukštaitis tikriausiai spėliotų, kad čia kalbama apie skolą ar skandalą.
9. Oušvienė – anyta. Žemaitiškai vyro ar žmonos tėvas yra „oušvis“, o motina – „oušvienė“. Tai senas baltiškas žodis, kurio giminaitis bendrinėje kalboje yra „uošvis“ ir „uošvienė“, tik žemaičių tarimas jį gerokai pakeičia.
10. Kavuotė – slėpti arba saugoti. „Vėskou liuob rēks kavuotė no vagėis“ reiškia „viską tekdavo slėpti nuo vagių“. Tačiau tas pats žodis gali reikšti ir priežiūrą: „kavuotė vāka“ – prižiūrėti vaiką. Iš čia ir vaikų žaidimas „kavuonės“, t. y. slėpynės.
11. Klecks – cepelinas. Kol likusi Lietuva valgo cepelinus, žemaitis gali pasakyti, kad valgo „kleckus“. Kitur „kleckai“ dažniau reiškia kukulius ar virtinukus, todėl painiavos prie stalo neišvengiama.
12. Žekė – kojinė. Mažas žodis, sukeliantis daug juoko. Pasakymas „užsimauk žekes“ kitų regionų gyventojui skamba visai nesuprantamai.
13. Leika – piltuvas. Šeimininkė, prašanti paduoti „leiką“, nori piltuvo. Žodis greičiausiai susijęs su lenkišku „lejek“, kuris taip pat reiškia piltuvą, ir išliko kasdienėje buityje.
14. Koisis – uodas. Vasaros vakarą žemaitis skųsis ne uodais, o „koisiais“. Tai vienas tų žodžių, kuriuos žino beveik kiekvienas Žemaitijos vaikas.
15. Augiesnis – vyresnis. Žemaitiškai vyresnis žmogus yra „augiesnis“, t. y. tiesiog labiau užaugęs. Logika paprasta ir graži, bet pašaliečiui iš pradžių nesuprantama.
Kodėl šie žodžiai išliko
Žemaitija ilgai išlaikė savitą gyvenimo būdą, o regiono gyventojai didžiuojasi savo tarme. Mokyklose, renginiuose ir net vietos radijuje žemaitiškai kalbama ir šiandien. Dalis žodžių, kaip „sierčėkā“ ar „leika“, primena seną prekybą ir kaimynų įtaką. Kiti, kaip „oušvienė“ ar „blezdinga“, siekia labai senus baltiškus laikus ir rodo, kokia buvo lietuvių kalba prieš kelis šimtmečius.
Tarmės mokslininkams yra tikras lobis. Jose išlieka formų ir žodžių, kurių bendrinė kalba seniai nebeturi. Todėl žemaitiškas „diekou“ yra ne tik juokingas žodis, bet ir gyvas kalbos istorijos liudininkas.
Kiek iš jų supratote?
Jei be paaiškinimų supratote bent dešimt žodžių, tikriausiai turite šaknų Žemaitijoje arba ten praleidote ne vieną vasarą. Jei atpažinote tik „diekou“, nesijaudinkite: dauguma lietuvių iš kitų regionų būtų tokioje pačioje padėtyje.
O jei pažįstate žemaitį, išbandykite jį atvirkščiai. Paklauskite, kaip jis vadina boružėlę, drugelį ar dilgėlę. Atsakymai gali nustebinti ne mažiau nei šis sąrašas, nes žemaitiškų žodžių, kurių nežino likusi Lietuva, yra šimtai. Pavyzdžiui, boružėlė kai kur vadinama „putpelekė“, drugelis – „pleštekė“, o dilgėlė – „notrynė“. Kiekvienas toks žodis yra maža mįslė, kurią įminti gali tik vietinis.
