Alpinistai lipa ne tik į Alpes: kodėl Everestą įveikęs žmogus vis tiek vadinamas „alpinistu“
Everestas stūkso Himalajuose, Akonkagva – Anduose, Kilimandžaras – Afrikoje. Tačiau žmogus, užkopęs į bet kurią iš šių viršukalnių, lietuviškai vis tiek vadinamas alpinistu. Logiška būtų paklausti: o kur čia Alpės? Atsakymas slypi istorijoje, kuri prasidėjo daugiau nei prieš du šimtmečius vienoje konkrečioje Europos kalnų grandinėje.
Viskas prasidėjo nuo Monblano
Žmonės kalnuose vaikščiojo nuo seno – piemenys, medžiotojai, pirkliai, kariuomenės. Bet kopti į viršūnę vien dėl to, kad ji yra, ilgą laiką atrodė keista ir net beprotiška užgaida. Lūžis įvyko 1786 metais, kai du prancūzai iš Šamoni slėnio, kalnų gidas Jacques'as Balmat ir gydytojas Michelis Gabrielis Paccard'as, pirmieji užkopė į Monblaną – aukščiausią Alpių viršūnę.
Šis žygis tapo tikra sensacija. Netrukus į kalnus patraukė mokslininkai, aristokratai ir nuotykių ieškotojai, o Alpės virto pirmąja pasaulio „laboratorija“, kurioje gimė kopimo į kalnus kaip sporto idėja.
Aukso amžius ir pirmasis klubas
XIX amžiaus viduryje prasidėjo laikotarpis, kurį istorikai vadina alpinizmo aukso amžiumi. Maždaug per dešimtmetį buvo įveikta didžioji dalis svarbiausių Alpių viršūnių. Jį simboliškai užbaigė 1865-ųjų Materhorno užkariavimas – garsus, bet tragiškas, nes leidžiantis žuvo keturi grupės nariai.
Dar 1857 metais Londone buvo įkurtas Alpių klubas (angl. Alpine Club) – pirmasis pasaulyje kalnų sporto klubas. Jo pavadinime aiškiai matyti, kur buvo laikomas šios veiklos centras. Prancūzų kalboje įsitvirtino žodis alpinisme, iš jos jis paplito po Europą. Į lietuvių kalbą žodis „alpinizmas“ atkeliavo per rusų kalbą (альпинизм) ir taip prigijo, kad šiandien niekas nebesusimąsto apie jo kilmę.
Taigi, kai XX amžiuje alpinistai pajudėjo į Himalajus, Andus ar Kaukazą, pavadinimas jau buvo „užaugęs“. Jis tapo nebe geografine nuoroda, o veiklos pavadinimu.
O ką reiškia pats žodis „Alpės“?
Čia kalbininkai siūlo kelias versijas. Viena populiariausių sieja pavadinimą su lotynišku žodžiu albus – „baltas“, nes šių kalnų viršūnės ištisus metus baltuoja nuo sniego. Kita versija mena dar senesnę, keltų ar net ikiindoeuropietišką šaknį alb- arba alp-, reiškusią tiesiog aukštą kalną.
Įdomu tai, kad Šveicarijoje ir Austrijoje žodis Alp (arba Alm) iki šiol vartojamas kasdien – taip vadinamos aukštikalnių ganyklos, į kurias vasarą išvaromos karvės. Vadinasi, net patys alpiečiai šį žodį pirmiausia sieja ne su viršūnėmis, o su žole ir karvių varpeliais.
Kitos šalys turi savų „alpinistų“
Ne visur žodis „alpinistas“ toks visagalis. Lotynų Amerikoje gana dažnai sakoma andinismo ir andinista – pagal Andų kalnus. Prancūzijoje egzistuoja terminas pyrénéisme, apibūdinantis kopimą Pirėnuose, o kalnų literatūroje sutinkamas ir „himalaizmas“ – taip vadinamas kopimas į Himalajų aukštikalnes, kur trūksta deguonies ir galioja visai kitos taisyklės.
Anglakalbiai dažniau vartoja žodį mountaineering, o alpinist jiems skamba kiek knygiškiau. Tačiau ir ten Alpės paliko pėdsaką: „Alpių stiliumi“ (alpine style) vadinamas lengvas ir greitas kopimas be iš anksto įrengtų virvių ir stovyklų. Ir taip sakoma net tada, kai lipama į aštuontūkstantinę Himalajų viršūnę.
Alpinistas, laipiotojas ar žygeivis?
Kasdienėje kalboje šie žodžiai dažnai maišomi, nors reiškia skirtingus dalykus. Alpinistas kopia į aukštus kalnus, kur laukia sniegas, ledas, plyšiai ir retas oras. Jam reikia kirtiklio, kačių, virvių ir gebėjimo ištverti kelių dienų ar net savaičių žygį.
Laipiotojas (sportinio laipiojimo atstovas) kabinasi į uolas ar dirbtines sienas. Jo tikslas – įveikti konkretų maršrutą, kuris gali būti vos kelių metrų aukščio. Tuo metu žygeivis tiesiog vaikšto kalnų takais, kuriems nereikia specialios įrangos.
Todėl, jei draugas savaitgalį praleido laipiojimo salėje, alpinistu jo vadinti dar per anksti – nebent jis ruošiasi Kaukazui.
Lietuviai irgi „alpinistai“, nors Alpių neturime
Lietuva – lygumų šalis, tačiau alpinistų turime nemažai. Žinomiausias jų – Vladas Vitkauskas, 1993 metais tapęs pirmuoju lietuviu, įkopusiu į Everestą. Himalajai, ne Alpės, o vis tiek – alpinistas.
Taip veikia kalba: žodis gimsta konkrečioje vietoje, o vėliau atitrūksta nuo jos ir pradeda gyventi savo gyvenimą. Panašiai nutiko ir su daugeliu kitų žodžių, kurių kilmę seniai pamiršome. Tad kitą kartą išgirdę, kad kažkas „alpinistauja“ Tibete ar Patagonijoje, žinosite – tai ne klaida, o maža duoklė Monblanui, nuo kurio viskas ir prasidėjo.
