„A. a.“ ar „velionis“: kaip taisyklingai rašyti apie mirusįjį, kad nesuklystumėte užuojautoje
Kai reikia parašyti užuojautą, nekrologą ar tiesiog įrašą apie mirusį artimąjį, dažnas sustoja ties ta pačia vieta. Rašyti „a. a.“, „velionis“, o gal abu? Didžiosiomis ar mažosiomis raidėmis? Su taškais ar be jų? Tokiu jautriu metu klaida tekste nemaloniai krenta į akis, ypač jei įrašą skaitys šimtai žmonių. Ypač daug tokių klausimų kyla artėjant Vėlinėms, kai socialiniuose tinkluose pasipila prisiminimų įrašai, o laikraščiuose ir portaluose daugėja atminimo žodžių. Gera žinia ta, kad taisyklės čia nesudėtingos, ir jas pakanka išsiaiškinti vieną kartą. Išsiaiškinkime viską iš eilės.
Ką reiškia „a. a.“
Santrumpa „a. a.“ reiškia „amžiną atilsį“. Ji kilusi iš senos maldos už mirusiuosius, kuri prasideda žodžiais „Amžiną atilsį duok jiems, Viešpatie“. Lotyniškas maldos pradžios atitikmuo yra Requiem aeternam, iš čia kilo ir žodis „rekviem“, kuriuo vadinamos gedulingos mišios bei muzikos kūriniai.
Taigi rašydami „a. a. Jonas Petraitis“, iš esmės sakome „amžiną atilsį Jonui Petraičiui“. Santrumpa nurodo, kad žmogus miręs, ir kartu išreiškia pagarbą bei linkėjimą jo sielai.
Kaip ją taisyklingai rašyti
Taisyklinga forma yra a. a.: mažosios raidės, po kiekvienos raidės taškas ir tarpas tarp jų. Ji rašoma prieš mirusiojo vardą ir pavardę:
- a. a. Ona Kazlauskienė;
- Atsisveikinome su a. a. Petru.
Jei sakinys santrumpa prasideda, pirmoji raidė rašoma didžioji: A. a. Antanas mirė eidamas 87-uosius metus.
Dažniausios klaidos:
- „A.A.“ didžiosiomis raidėmis sakinio viduryje;
- „a.a.“ be tarpo tarp raidžių;
- „aa“ visai be taškų, ypač greitai rašant telefonu;
- santrumpa po vardo: „Jonas Petraitis a. a.“. Jos vieta yra prieš vardą.
„Velionis“ ir „a. a.“ kartu: kodėl tai perteklinė
Žodis „velionis“ (moteriškos giminės „velionė“) reiškia mirusį žmogų. Jis jau pats savaime pasako tai, ką nurodo ir „a. a.“. Todėl derinys „velionis a. a. Jonas“ yra tarsi dvigubas pakartojimas: skaitytojui du kartus pranešama ta pati žinia.
Rinkitės vieną:
- a. a. Jonas – kai minite vardą;
- velionis arba velionė – kai vardo nekartojate: „Velionė buvo mylima mokytoja“, „Atsisveikinimas su velioniu vyks antradienį“.
Kiti dažni gedulo tekstų klausimai
„Šviesaus atminimo“. Dažnai naudojama švelnesnė formuluotė: šviesaus atminimo mama, šviesaus atminimo senelis. Ji tinka ir vietoj „a. a.“, ypač asmeniškesniuose tekstuose.
Kryželis prie datos. Nekrologuose dažnai matome ženklus: žvaigždutė () žymi gimimo datą, o kryželis (†) – mirties datą. Pavyzdžiui: Ona Kazlauskienė ( 1938 – † 2026). Kryželis naudojamas tik mirties datai pažymėti, ne vietoj „a. a.“ prieš vardą.
„Reiškiame nuoširdžią užuojautą“. Paprasčiausia ir visada tinkama užuojautos formuluotė. Nereikia ieškoti sudėtingų posakių: trumpas, nuoširdus sakinys artimiesiems dažnai reiškia daugiau nei ilgas tekstas.
Mirusysis ar velionis? Abu žodžiai taisyklingi. „Mirusysis“ dažniau vartojamas bendresnėse frazėse („mirusiųjų atminimo diena“), o „velionis“ – kalbant apie konkretų neseniai mirusį žmogų.
Trumpos užuojautos pavyzdžiai
Jei nežinote, nuo ko pradėti, štai keli paprasti ir taisyklingi variantai, kuriuos galima pritaikyti pagal situaciją:
Kolegai: Mirus Jūsų tėveliui, reiškiame nuoširdžią užuojautą ir linkime stiprybės Jums bei Jūsų artimiesiems.
Draugui: Labai užjaučiu. Tavo mama buvo nuostabus žmogus, ir mes ją visada prisiminsime su šiluma. Jei kuo nors galiu padėti, tik pasakyk.
Viešai, socialiniuose tinkluose: Liūdime netekę a. a. Petro. Nuoširdi užuojauta šeimai ir artimiesiems.
Atkreipkite dėmesį: kreipdamiesi į žmogų laiške ar oficialioje užuojautoje, įvardį „Jūs“ rašykite didžiąja raide. Tai pagarbos ženklas. Draugiškoje žinutėje „tu“ paprastai rašomas mažąja.
Svarbiausia taisyklė paprasta: geriau trumpai ir nuoširdžiai nei ilgai ir pompastiškai. Artimieji tokiu metu skaito daugybę žinučių, ir labiausiai įsimena tos, kuriose jaučiamas tikras rūpestis.
Kaip tai sako kaimynai
Panašias santrumpas turi ir kitos kalbos, tik jos kilusios iš skirtingų žodžių:
- lenkiškai: ś.p. arba śp. – świętej pamięci, „šventos atminties“. Ji rašoma prieš vardą, kaip ir mūsų „a. a.“;
- lotyniškai ir angliškai: R.I.P. – Requiescat in pace, „tegul ilsisi ramybėje“. Šiandien ši santrumpa dažnai matoma socialiniuose tinkluose;
- angliškai: prieš vardą dažnai rašoma the late, pavyzdžiui, the late John Smith, pažodžiui „vėlyvasis Jonas Smitas“.
Įdomu, kad socialiniuose tinkluose vis dažniau ir lietuviškuose komentaruose matome „RIP“. Tai nėra klaida, bet lietuviškas „a. a.“ ar „amžiną atilsį“ skamba šilčiau ir artimiau mūsų tradicijai.
