Sportas – universali kalba, kurią supranta visi. Ar tikrai? Po dešimtmečių stebint, kaip skirtingos kultūros reaguoja į tas pačias sporto pergales, galiu drąsiai teigti: sportas yra labiausiai klaidingai suprantama „universali" kalba pasaulyje.
Paimkime paprastą futbolo pergalę rezultatu 2:1. Brazilijos gatvėse tai virsta carnivalu, spontanišku šventimu su muzika ir šokiais. Tuo tarpu Vokietijoje ta pati pergalė sukelia taktiškų sprendimų analizę, statistikos nagrinėjimą ir diskusijas apie žaidimo efektyvumą.
„Pergalė yra objektyvus faktas, bet jos interpretacija – grynai subjektyvi kultūrinė konstrukcija"
Lietuvių kalbos sporto terminologija atskleidžia įdomų paradoksą: nors daugelis terminų yra tarptautiniai, jų emocinė reikšmė radikaliai skiriasi priklausomai nuo kultūrinio konteksto.
Amerikiečiai pergalę mato kaip asmeninį pasiekimą, individualaus talento triumfą. Jų sporto komentatoriai nuolat pabrėžia MVP (vertingiausią žaidėją), asmenines statistikas, individualius rekordus.
Japonai tą pačią pergalę interpretuoja per kolektyvo prizmę. Komandos harmonija, trenirių pagarba, grupės pastangos – visa tai svarbiau nei individualūs pasiekimai. Net superžvaigždės kalba apie „komandos indėlį" ir „trenirių išmintį".
Lietuvių sporto terminų žodyne matome, kaip mes patys balansuojame tarp šių dviejų polių, kartais pernelyg romantizuodami pergales, kartais jas sumenkindami iki sausų skaičių.
Stebint tarptautinę sporto žurnalistiką, akivaizdu: ta pati rungtynė gali virsti trimis skirtingomis istorijomis. Britų spauda pavers ją dramatišku mūšiu, pilnu herojų ir priešų. Skandinavų žiniasklaida pateiks neutralią, faktais grįstą ataskaitą. O Pietų Amerikos reporteriai sukurs epinę poemą apie šlovę ir garbę.
Įdomu tai, kad net paprasčiausias rezultatas – tarkime, The Dog House Megaways lošimo automato laimėjimas – skirtingose kultūrose interpretuojamas nevienodai: vieni mato sėkmę, kiti – matematinę tikimybę.
Istorinė atmintis formuoja, kaip tautos reaguoja į pergales. Vokiečiai po 7:1 prieš Braziliją 2014-aisiais reagavo santūriai – pernelyg intensyvus džiaugsmas būtų netaktiškas. Brazilai tą patį rezultatą vadina „Mineirazo" – nacionaline katastrofa, apie kurią kalbama apokaliptiniais terminais.
Lietuvių sporto edukacinėje medžiagoje matome, kaip mokome vaikus suprasti pergales per mūsų kultūrinę prizmę – pabrėždami kuklumą, komandos darbą, bet kartu ir asmeninę atsakomybę.
Profesionaliame sporte pergalės interpretacija neatsiejama nuo ekonominių interesų. JAV pergalė = prekės ženklo vertė. Kinijoje pergalė = nacionalinis prestižas. Europoje pergalė = klubo akcijų kaina.
„Romantiška pergalės idėja mirė kartu su mėgėjišku sportu"
Šie skirtumai nėra tik akademinė smalsybė. Jie formuoja:
Sportas išlieka viena iš nedaugelio sričių, kurioje skirtingų tautų atstovai gali susirinkti ir kartu išgyventi emocijas. Tačiau būtent tai, ką išgyvename ir kaip interpretuojame, atskleidžia mūsų giliausius kultūrinius skirtumus.
Galbūt tai ir yra sporto grožis – jis tarsi veidrodis, kuriame matome ne tik rezultatą, bet ir save. Kiekviena pergalė tampa Rorschach testu, atskleidžiančiu mūsų vertybes, baimes ir svajones.